Lietuvos mokytojus stebino šveicariška švietimo sistema

Šveicarijos konstitucija negarantuoja teisės į mokslą, mokiniai nelaiko baigiamųjų egzaminų, mokyklose nėra direktorių, o švietimo valdybai nemokami atlyginimai. Tai – šveicariškos švietimo sistemos realybė. Tuo įsitikino praėjusią savaitę Ciuriche viešėjusi mokytojų iš Lietuvos delegacija.

Penktadalis iš 7,5 mln Šveicarijos gyventojų įsikūrę Ciuricho kantone, kurio švietimo skyriaus vadovai svetingai priėmė pedagogų delegaciją iš Alytaus „Putinų“ vidurinės mokyklos. Skyriaus direktorius sakėsi specialiai konferencijai ieškojęs Lietuvos ir Šveicarijos panašumų. „Panaršęs žiniatinklyje radau, kad mus jungia siekiai išsaugoti nykstančius Europoje bizonus bei meilė jų naminėms versijoms – karvėms“, dalinosi mintimis mokslų daktaras Hans R. Dietiker.

Nėra centralizuotos švietimo sistemos

Lietuvos mokytojai nustebo, jog Šveicarijos konstitucija negarantuoja teisės į mokslą. Todėl nėra ir bendros šaliai švietimo sistemos, bet veikia 26 švietimo sistemos – skirtingos kiekviename kantone. Negana to, kiekvieno kantono švietimo skyriaus funkcijos apsiriboja švietimo įstatymų ir potvarkių aiškinimu, buhalterijos vedimu, inovacinių projektų rengimu bei lėšų švietimui rinkimu. O atsakomybė už patį mokymo proceso organizavimą bei jo finansavimą – seniūnijų galioje.

Švietimo valdyba dirba neatlygintinai

Ciuricho kantono 220 seniūnijų naudojasi visiška joje esančių švietimo įstaigų valdymo laisve. Kiekvienoje jų gyventojai balsavimu būdu išrenka vietinę švietimo valdybą, kuriai suteikiama garbė neatlygintinai tvarkyti bendruomenės švietimo reikalus.
Ši vietinė seniūnijos valdyba priima ir atleidžia mokytojus, sudarinėja tvarkaraščius, nustato mokomųjų dalykų sąrašus, mokyklų vidines taisykles, pagal vietinį poreikį steigia naujas mokyklas bei renovuoja senas, tiekia mokymo priemones bei finansuoja mokyklinius projektus.

Mokyklose nėra direktorių

Mokyklose nėra jokios administracijos, jose karaliauja tik mokiniai, mokytojai bei pagalbinis personalas (valytojos, ūkvedys). Šiemet išleistas naujas potvarkis numato kiekvienoje mokykloje įvesti po direktoriaus etatą. Tai labai papiktino mokytojų kolektyvus: jie įpratę dirbti gerai ir be priežiūros. Todėl kantono švietimo skyrius šiuo metu svarbia užduotimi laiko įtikinti mokytojus naujojo pokyčio nauda. „Kartais pagalvoju, kad norėčiau galimybės tiesiog liepti vykdyti įsakymą: „nuleisti“ jį iš viršaus. Bet demokratiškoje Šveicarijoje tai neįmanoma, mūsų darbas – motyvuoti mokytojus“, dalinosi mintimis konferencijos pranešėjas.

Svarbiausia – pasitikėjimas ir pasirinkimo laisvė

Ne tiek atlyginimų dydis, kiek valstybės pasitikėjimas mokytojais ir jų profesinė laisvė pribloškė jų lietuvius kolegas. Prioritetu laikydami mokinių interesus, šveicarų pedagogai patys nustato mokomosios medžiagos gilumą, apimtį, dėstymo struktūrą ir seką, savo nuožiūra renkasi priimtiniausias metodikas ir ugdymo formas, o iš švietimo valdybos gauna visapusę informaciją ir paramą.
Kas ketveri metai švietimo skyriaus vykdomi mokyklų patikrinimai labiau primena diskusijas, ieškant abipusiai naudingų sprendimų nei teismą. Lietuvius sužavėjo šveicarų mokytojų kompetencijos tikrinimo būdas: rodant įvairius video siužetus, stebimos mokytojų reakcijos ir analizuojami komentarai.

Nėra gerų ir geresnių mokytojų

Konferencijos diskusijoje didžiausią šveicarų sumišimą sukėlė klausimas apie mokytojų kvalifikacijos kėlimą. „Kvalifikacinių kategorijų nėra. Mūsų visi mokytojai geri, netinkami tiesiog čia nedirba. Bet natūralu, jog kiekvienas mokytojas yra ekspertas kurioje nors siauresnėje srityje, kaip ir visose profesijose. Bendruomenė tai vertina ir skatina, suteikdama sąlygas tobulėjimui“, stebino Lietuvos mokytojus šveicarai.

Projektas ruošiamas dešimtį metų

Lietuvos mokytojai domėjosi, kaip vykdomas specialiųjų poreikių vaikų integracijos projektas. „Šveicarijoje viskas vyksta lėtai“, savikritiškai tarstelėjo švietimo skyriaus vadovas.“Bet svarbūs dalykai negali būti išspręsti lengvai. Projektas jau dešimt metų kūrimo stadijoje, nes šiuo klausimu renkama patirtis iš visų seniūnijų švietimo valdybų, tuomet rezultatai analizuojami, apibendrinami ir šiuo metu diskutuojama dėl galutinių sprendimo būdų“, paaiškino H. R. Dietiker.

Nėra baigiamųjų egzaminų

„Kaip organizuojate baigiamuosius egzaminus? Kaip vertinami mokiniai? Ką darote, jei mokinys blogai mokosi?“, žėrė klausimus Alytaus pedagogai. Atsakymai buvo netikėti. Baigiamųjų egzaminų nėra, yra tik stojamieji. Jei šešiolikamečiai nežada stoti į aukštąją mokyklą, egzaminai - nereikalingas stresas ir švietimo lėšų švaistymas.
Mokiniams taikomas formatyvus vertinimas, t.y. kuriami individualūs mokymosi tikslai ir vertinama net menkiausia moksleivių pažanga, tokiu būdu skatinant motyvaciją. O jei vaikas mokosi blogai, vadinasi jam reikia papildomos pagalbos.

Tik penktadalis siekia aukštojo mokslo

Tik 15-20 proc. baigusiųjų privalomą devynmetį mokslą siekia aukštojo mokslo. Jie renkasi profesijas, sėkmingai kopia karjeros laiptais ir yra laimingi visuomenės nariai. „Kaip be aukštojo išsilavinimo įmanoma karjera?“, nuvilnijo nepatiklumo banga pilnoje mokytojų salėje. Šveicarai įsitikinę, kiekvienas darbas, jei su meile ir polėkiu dirbamas, yra vertas pagarbos ir gero atlyginimo. Žinoma būna, jog po kelerių ar net keliasdešimties metų žmonės pajunta, kad tikrasis jų pašaukimas slypi kitur. Jiems veikia suaugusiųjų mokymo centrai, padedantys pasiruošti abitūros egzaminams ir įstoti į trokštamą aukštąją mokyklą. Viename jų apsilankė ir Lietuvos delegacija, stebėjo pamokas bei dalyvavo mokyklos pristatymo susitikime su prorektoriumi.

Lietuvos mokytojai dirba sistemai

„Mes skirtingi tuo, kad esame priversti dirbti sistemai, o ne vaikams. Bet ir panašūs, kad kartais jaučiamės kaip arkliai, traukiantys perkrautą vėžimą. O kaip mama, aš norėčiau, kad mano vaikai mokytųsi jūsų sistemoje“, dėkodama už viešnagę kalbėjo delegacijos vadovė Alytaus „Putinų“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Vyta Šiugždinienė.

lrytas.lt